PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
28/11/2017

Помещен: SolNet

Civilinė byla Nr. eB2-275-252-2017
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00337-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.3.1.


PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 14 d.
Vilnius

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus Stasio SipavičiausprašymąsuinteresuotiemsasmenimsEmiliui Mikelėnui ir Astai Obolevičienei,kreditoriams VSDFV Utenos skyriui, VMI prie LR FM, Viačeslavui Jonušui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

n u s t a t ė :

bankroto administratorius prašo pripažinti UAB „Emilio“ bankrotą tyčiniu, kaltais asmenimis pripažįstant buvusiusšios bendrovės vadovus E. Mikelėną ir A. Obolevičienę. Pareiškime administratorius nurodo, kad įmonė įregistruota 2012-06-12, tačiau metinės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centras buvo pateikti tik už 2012 ir 2013 metus. Bankroto administratoriui bankroto bylos iškėlimo dienai joks turtas,kuris buvo apskaitytas pagal 2013 metų balanso duomenis, neperduotas. Įmonės vadovais atitinkamais laikotarpiais buvo abu suinteresuoti asmenys. Dėl to, kad įmonės vadovai neperdavė administratoriui turto bei nepateikė įrodymų kur buvo panaudotas 4726 € vertės materialusis turtas, todėl yra pagrindas teigti, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Todėl yra sąlyga, numatyta ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p, ir bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu. Taip pat nurodo, kad įmonė nemokia tapo jau nuo 2013 metų, nes iškeliant bankroto bylą, nutartyje pažymėta, kad pagal 2013 metų finansinę atskaitomybę įmonė jau buvo nebemoki, todėl nuo 2013-09-01 iki 2015-03-06 buvusi direktorė A. Obolevičienė turėjo spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teisme. E. Mikelėnas taip pat nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jis po A. Obolevičienės tapęs direktoriumi taip pat privalėjo matyti, kad įmonė yra nemoki. Be to, iš Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2016-04-01 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą darytina išvada, jog buvę įmonės vadovai nesutarė dėl įmonės dokumentų tvarkymo atskirais jų valdymo laikotarpiais, todėl galima vadovautis tik JAR duomenų baze su istorija.
Atsiliepimu į pareiškimą Asta Obolevičienė nurodė, kad ji pagal 2013-06-27 darbo sutartį įmonėje dirbo salono darbuotoja. Su ja niekada pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo sudaryta darbo sutartis kaip su įmonės vadove. Ją 2015-05-15 neteisėtai atleidus iš pareigų, ji 2016-05-12 Visagino miesto teismo sprendimu buvo grąžinta į salono darbuotojos pareigas. Iš minėto teismo sprendimo matyti, kad ji laikotarpyje nuo 2013-06-01 iki 2017-03-01 dirbo salono darbuotoja, o ne direktore. Ji pati negalėjo savęs išregistruoti iš JAR duomenų bazės, o E. Mikelėnas su ja nebendravo.
Kreditorius Viačeslav Jonušas pateikė teismui rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jis nuo 2013-08-28 iki 2016-05-26 dirbo įmonėje automatinės sistemos eksploatavimo mechatroniku ir tikrai gali paliudyti, kad A. Obolevičienė buvo įmonės direktoreir būtent ji mokėjo jam atlyginimą ir atostoginius už 2014 metus. Ji kaip direktorė periodiškai perdavinėdavo duomenis už įmonę SODRAI ir į Darbo biržą. Būtent ji sugalvojo įmonės bankrotą ir visą turtą pasiliko sau. Ji turi grožio saloną ir jame esanti įranga yra pasisavinta iš įmonės. Nurodo, kad jis taip pat yra neįgalus ir šiuo metu negali atvykti bei žodžiu paaiškinti daug daugiau kaip buvo vykdoma įmonės veikla, rašyti lietuvių kalba jam yra sunku. Taip pat jis žino, kad A. Obolevičienė darbo užmokestį įmonėje gaudavo kaip direktorė.
Kiti kreditoriai atsiliepimų nepateikė. Atsiliepimo taip pat nepateikė E. Mikelėnas.
Pareiškimas tenkinamas.
CPK1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje yra keliamas BUAB ,,Emilio“, kuriai 2016-11-21 buvo iškelta bankroto byla, bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.
ĮBĮ2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas - įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jųsudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių, nustatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje. Bankroto administratorius prašo BUAB „Emilio“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovų netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), bei netinkamai (aplaidžiai) tvarkyta buhalterine apskaita,dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, bei iššvaistyto turto, kuris yra apskaitytas paskutiniame įmonės balanse, kuris buvo pateiktas Registrų centrui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (LAT 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartiscivilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste.
Bankroto administratorius prašo pripažinti UAB „Emilio“ bankrotą tyčiniu,įrodinėdamas tą aplinkybę, kad įmonės vadovai E. Mikelėnas ir A. Obolevičienė įmonę valdė taip, kad šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, t.y. kad abu buvę įmonės vadovai sąmoningai blogai valdant įmonę, privedė ją prie bankroto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismui nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, būtina patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį(LAT 2004-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
Bylos duomenys patvirtina, kad įmonei vadovavo E. Mikelėnas laikotarpiais nuo 2012-06-11 iki 2013-08-30 ir 2015-03-07 iki 2016-12-06, o A. Obolevičienė įmonei vadovavo nuo 2013-08-29 iki 2015-04-10. Šiuos duomenis byloje patvirtina JAR išplėstinis išrašas su istorija. Todėl atmestini bet kokie A. Obolevičienės teiginiai, kad ji niekada nebuvo įmonės vadove, t.y. nedirbo direktore, nes su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis. A. Obolevičienės pateiktas Visagino miesto apylinkės teismo sprendimas apie jos grąžinimą į darbą salono darbuotojos pareigoms nepaneigia fakto, kuris registruotas JAR ir nepaneigia jos pačios tiek ieškinyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, kad ji dirbo direktore, kad jai buvo perduotas įmonės antstpaudas ir banko kortelė. Jos darbą įmonės direktore taip pat patvirtina kreditoriaus V. Jonušo duoti paaiškinimai teismui, kuris dirbo įmonėje tuo metu, kai jai vadovavo būtent A. Obolevičienė. Darbo sutarties nesudarymas nepaneigia faktinių aplinkybių ir nėra pagrindas teigti, kad A. Obolevičienė nebuvo įmonės vadovu atitinkamą laikotarpį.
Iškeliant bankroto bylą 2016-11-21 teismui nebuvo pateikti jokie įmonės buhalteriniai dokumentai, kuriais remiantis teismas tuo metu būtų galėjęs spręsti apie įmonės vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas bei turimus įsiskolinimus. Teismas iš viešai prieinamų dokumentų rado tik įmonės balansą pateiktą už 2013 metus ir būtent pagal jį sprendė apie įmonės turimą turtą ir skolas. Vėliau jokia įmonės buhalterija matyt nebuvo vedama, nes nebuvo teikiami įmonės balansai už 2014-2015 metus. Vien tas faktas patvirtina bankroto administratoriaus teiginius, kad abu buvę įmonės vadovai veikė taip, kad įmonė bankrutuotų. Tą faktą patvirtina ir kreditoriaus V. Jonušo pateikti paaiškinimai, kuris teigia, kad būtent A. Obolevičienė įmonei vadovavo taip, kad ji bankrutuotų, o jos turtas atitektų jai, nes būtent ji turi įsteigusi grožio saloną, kuriame yra dalis įmonės turto.Šiuos kreditoriaus teiginius patvirtina ir oficialūs duomenys apie įmonę, kurie nurodyti 2013 metų balanse. Balanso duomenys patvirtina, kad įmonė pabaigusi 2013 metus turėjo ilgalaikio turto už 16 744 Lt bei trumpalaikio turto už 15 407 Lt. Kur yra tas turtas byloje duomenų nėra, tačiau akivaizdu, kad ilgalaikis turtas turėjo išlikti. Teismo manymu, būtent šie faktai patvirtina kreditoriaus teiginius apie turto perėmimą į savo saloną buvusios vadovės A. Obolevičienės. Be to, šio turto neišsaugojimas buvusių vadovų, taip pat leidžia daryti pagristą išvadą, kad vadovai sąmoningai privedė įmonę prie bankroto, blogai ją valdydami.
Nesant jokios kitos įmonės buhalterinės apskaitos negalima teigti, kad ji būtų vykdoma apgaulingai, kas užtrauktų baudžiamąją atsakomybę buvusiems įmonės vadovams. Tačiau buhalterinės apskaitos nevedimas įmonėje, turimo turto neišsaugojimas, buvusių vadovų nepateikimas duomenų kada ir kam ar kaip kiekvienas kitam, keisdamiesi vadovo postais, perdavinėjo įmonės turtą ir buhalterinius dokumentus, leidžia pagrįsti išvadai, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, buvę įmonės vadovai pažeidė ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 ir 5 punktų nuostatas ir būtent dėl jų kaltės, blogo vadovavimo, įmonė tapo nemokia nuo 2013 metų. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė buvo įsteigta tik 2012-06-12, o nemokia tapo metų bėgyje, galima teigti, kad jos įsteigimas buvo tik tam, kad būtų kiek tai įmanoma pasinaudota teikiamomis valstybės lengvatomis įgijant turtą, mokant mokesčius, panaudoti įmonės įgytą turtą savo poreikių tenkinimui.
Nei vienas iš suinteresuotų asmenų nepateikė duomenų, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, kad atitinkamais laikotarpiais dirbę vadovai dėjo pastangas ir darė viską, jog įmonė uždirbtų pelną ir atsiskaitytų su kreditoriais, kurie iš esmės tuo metu buvo du, t.y. bendrovė privalėjo laiku ir tinkamai mokėti privalomus mokesčius į valstybės bei socialinio draudimo biudžetus. Bankroto administratoriaus vertinimu, tokia buvusių įmonės vadovų veiklabuvo priešingai įmonės interesams. Su tokiu vertinimu sutinka ir prašymą nagrinėjantis teismas.
2013 mpradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Šie duomenys rodo, kad UAB „Emilio“ vadovai, nepaisydami įmonės nemokumo, iš esmės negalėdami niekaip pagrįsti tolimesnės įmonės veiklos vystymo, ją vystė, netgi vienas kitam akcijas pardavinėjo, keitėsi vadovo pareigomis ir turimo įmonės turto nepanaudojo įmonės finansinių nuostolių sumažinimui, kreditorių reikalavimų padengimui.
Teismo vertinimu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, sąmoningais įmonės vadovų veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis – didinami įsiskolinimai valstybei bei priimami nesąžiningi ir įmonei veiklai prieštaraujantys sprendimai. Bendrovės direktoriai E. Mikelėnas ir A. Obolevičienė nebuvo tiek rūpestingi, apdairūs, kiek buvo būtina įmonės vadovui, jie viršijo protingos ūkinės komercinės veiklos rizikos ribas, buvo nelojalūs ar veikė aiškiai aplaidžiai, kas papildomai patvirtina išvadas apie jų, kaip vadovų, netinkamą pareigų vykdymą, sudarantį pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą.
Be to, viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kurį kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardijo ir bankroto administratorius.
Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad UAB „Emilio“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o netinkama bendrovės vadovų veikla - tyčiniai įmonės vadovų veiksmai vedant aplaidžiai įmonės buhalterinę apskaitą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia tvirtinti, kad UAB „Emilio“ buvo privesta prie bankroto tyčia.
Pažymėtina, kad teismui pripažinus, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

tenkinti BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus prašymą ir pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Emilio“ bankrotą tyčiniu.
Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos jos kopiją išsiųsti Panevėžio apygardos prokuratūrai.
Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos jos kopiją išsiųstiAudito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai.
Įpareigoti bankroto administratorių apie šios nutarties priėmimą informuoti visus įmonės kreditorius.
Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos gavimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė

Content received from: Viačeslav Jonušas, http://visaginas.org